Spektaklio „Robčikas“ – prieštaringiausio 2023 metų pavasario įvykio – apžvalga

Vilniaus teatruose rodytą spektaklį “Robčikas” žiniasklaida pavadino “kontroversiškiausiu 2023 m.
pavasario įvykiu”. Tai Lenkų teatro Vilniuje sukurtas spektaklis, kurį režisavo Bożena Sosnowska ir
kuris sukurtas pagal to paties pavadinimo Bartoszo Polonskio romaną. Romanas parašytas šiuolaikiniu
miesto žargonu, kurį vartoja Vilniuje ir jo apylinkėse gyvenantis jaunimas. Kūrinio siužeto centre –
scenos iš pagrindinio veikėjo, Vilniaus vidurinės mokyklos abituriento, kasdienio gyvenimo ir jo
artimiausios aplinkos, įskaitant draugus ir šeimą.

Ir romaną, ir pjesę kūrė tarpusavyje susiję žmonės – Vilniaus lenkai, kurie turi kuo svarbiu pasidalyti,
bet dažnai susiduria su tyla ar neigimu apie tai Vilniuje. Šis kūrybinis eksperimentas kėlė sau užduotį
išprovokuoti socialinę diskusiją ir kelti sudėtingus klausimus apie tapatybę ir socialines problemas. Ką
reiškia būti lenku Lietuvoje? Kas šiandien mums svarbiausia? Kaip apibrėžiame šeimos ir gyvenimo
normalumą bei buvimą savimi?
Įdomu tai, kad pjesė buvo parašyta anksčiau nei išleista knyga. Tai lėmė karas Ukrainoje ir
perturbacijos leidybos rinkoje, dėl kurių knygos išleidimas užtruko. Tačiau pagal knygą sukurta pjesė
buvo pastatyta ir sulaukė žiūrovų pripažinimo anksčiau, nei knyga pasiekė skaitytojus. Tai buvo
naudinga romanui, nes Polonskis galėjo panaudoti aktorių improvizuotus dialogus knygos turiniui
sustiprinti ir pagilinti.
Praėjus keliems mėnesiams po premjeros, knyga buvo išleista Gdanske įsikūrusioje leidykloje “Części
Proste”. Kūrinio premjera įvyko Gdansko knygų mugėje. Visi “Robčiko” egzemplioriai iš leidyklos
stendo buvo išpirkti dar iki mugės pabaigos.
Kodėl reikėjo šios pjesės? Atsakymas į šį klausimą yra daugialypis. Pirmiausia, tai socialinis portretas
grupės, kuri dažnai yra marginalizuojama, o jos problemos nepastebimos. Tačiau pjesėje vaizduojami
personažai, nors ir susiję su konkrečiu socialiniu sluoksniu, kelia universalaus pobūdžio problemas.
Pjesė pasirodė esanti priemonė, padedanti jauniems žmonėms nesijausti vienišiems su savo
problemomis, matant, kad šios problemos sprendžiamos viešai scenoje.
Kitas svarbus tiek pjesės, tiek romano aspektas – veikėjų vartojama kalba. Šiame Vilniaus aequo ir
topolekte susipina lenkų, “vietinių”, lietuvių, bendrinės ir Vilniaus jaunimo kalbos, rusicizmai ir
anglicizmai. Jis yra daugelio kalbininkų, tyrinėjančių slavistiką ir kalbos transformacijas, susižavėjimo
objektas.
Televizijos prodiuserė Joanna Warecha prisipažino, kad “nuėjo į šį spektaklį, norėdama geriau suprasti
Vilnių. Tačiau galiausiai ji labiau suprato save ir Lenkiją pereinamojo laikotarpio kontekste, kai visi
norėjo sėkmės, bet dažnai pamiršdavo žmogiškumą ir vertybes, atstumdami arba pamiršdami
silpnesnius”.
Žvelgiant iš kitos perspektyvos, knygoje siekta parodyti tikrovę be idealizavimo ar vadinamojo
“nudažyto patriotizmo”, kuris dažnai propaguojamas Vilniuje. Žurnalistas Aleksandras Radčenko sakė:
“Etosas, patosas ir bigosas – taip galima apibendrinti 99,9 proc. lenkų lyderių kalbų Lietuvoje, Vilniaus
koncertuose, teatro spektakliuose, parodose, festivaliuose ir kituose renginiuose. Kita vertus, “Robčikas
… yra svarbus žingsnis link… normalumo”.

fot. TVP Wilno/Bartosz Urbanowicz

Dažniausios žiūrovų reakcijos į spektaklį buvo didžiulės padėkos ir pagarbos išraiškos už jo
tikroviškumą. Daugybė žiūrovų dėkojo už patirtas įvairias emocijas: gėdą, džiaugsmą, liūdesį ir juoką.
Polonskis dalijosi savo pasitenkinimu, sakydamas: “Sulaukėme daugybės mokytojų ir socialinių
pedagogų padėkų”. Viena mokytoja iš Vilniaus mokyklos po spektaklio kreipėsi į Polonskį ir
papasakojo, kad spektaklis padėjo jai suprasti daugelį su mokiniais susijusių problemų, į kurias
anksčiau ji nekreipdavo dėmesio. Ji suprato, kad tie, kurie tiesiai ir kartais tiesmukai reiškia savo
nuomonę, dažnai slepia gilias šeimos problemas. Tai, kas anksčiau atrodė kaip kultūros stoka ar
nebrandumas, staiga jai įgavo naują prasmę ir supratimą. Polonskis apibendrino tai žodžiais: “Šis
apmąstymas mane labai sujaudino, nes manau, kad mūsų visuomenė dažnai atmeta tokius žmones,
nesistengdama suprasti jų padėties, ir taip pasmerkia juos sunkiam gyvenimui.”

Artykuł został napisany w ramach projektu Akademia Dziennikarstwa Obywatelskiego na Wschodzie

Taip pat skaitykite šį straipsnį lenkų kalba

“Publikacja wyraża jedynie poglądy autora/ów i nie może być utożsamiana z oficjalnym stanowiskiem
Kancelarii Prezesa Rady Ministrów.”